Medinis palydovas – netikėta, bet pažangi idėja
Didžiausia kosmoso tyrimų kliūtis visada buvo technologiniai ribojimai. Dabar, vystantis naujoms sistemoms, robotikai ir dirbtiniam intelektui, kosmoso pramonė sparčiai žengia į priekį.
Šiame kontekste ypač stebina naujiena iš Japonijos: į orbitą paleistas kubo formos palydovas iš medžio. Jo kūrėjai teigia, kad toks dizainas gali padėti spręsti vis aktualesnę problemą – augantį žmogaus veiklos pėdsaką kosmose ir didėjančią kosminę taršą.
LignoSat: Kioto universiteto ir Sumitomo Forestry projektas
Palydovas LignoSat – bendras Kioto universiteto ir bendrovės Sumitomo Forestry darbas. Idėja paprasta, bet novatoriška: naudoti medieną kaip pagrindinę palydovo konstrukcinę medžiagą ir taip sumažinti kosminių šiukšlių poveikį.
Pastaraisiais metais į orbitą iškeliamų palydovų ir kitų įrenginių skaičius tik auga. Per artimiausias dešimtmečius šis skaičius dar labiau išaugs, o tai kels dvi problemas: orbitos „perpildymą“ ir didžiulius kiekius nenaudojamų objektų, kurie, baigę tarnavimo laiką, virsta pavojingomis nuolaužomis.
Dabartinė problema: ką daryti su senais palydovais
Iki šiol standartinis sprendimas – palydovą sugrąžinti į Žemės atmosferą, kad jis sudegtų. Tačiau dauguma jų pagaminti iš aliuminio. Jam degant susidaro smulki aliuminio oksido dulksna, kuri dešimtmečius gali išlikti viršutinėse atmosferos ir kosmoso ribose.
Toks „dulkėjimas“ ilgainiui gali paveikti Žemės aplinką ir trukdyti būsimiems skrydžiams, stebėjimams ar ryšio sistemoms.
Kodėl mediena kosmose veikia geriau, nei atrodo
Čia ir atsiranda LignoSat idėja: medinis palydovas sprendžia tiek ekologinius, tiek medžiagų patvarumo klausimus.
Mediena kosmose įgauna savybių, kurios Žemėje neakivaizdžios:
- Kosmose nėra deguonies, todėl mediena negali nei degti, nei pūti.
- Esant didžiuliems temperatūrų svyravimams nuo maždaug -120 °C iki +120 °C, metalai plečiasi ir traukiasi, o tai ilgainiui silpnina konstrukcijas. Mediena, atlikus bandymus, parodė išskirtinį stabilumą ir atsparumą tokioms apkrovoms.
Mokslininkai daugiau nei metus bandė skirtingų rūšių medieną atviroje kosmoso aplinkoje. Mėginiai sugrįžo praktiškai nepakitę. Galų gale palydovui pasirinkta magnolijos mediena – dėl itin stabilios formos (mažo deformavimosi) ir gerų apdirbimo savybių.
Ekologinis pranašumas: kas nutinka, kai LignoSat sudega
Aplinkos poveikis – pagrindinis argumentas kosmoso agentūroms, kurios ieško tvaresnių sprendimų.
Pasibaigus palydovo tarnavimo laikui, taikomas tas pats metodas kaip ir dabar: jis nukreipiamas į atmosferą, kur sudega. Tačiau mediena, skirtingai nei aliuminis, degdama:
- iš esmės virsta vandens garais
- išskiria tik labai mažą kiekį anglies dioksido
Tai reiškia, kad net ir paleidus tūkstančius mažų meteorologinių ar ryšio palydovų, jie nesukurtų aplink Žemę nei nepermatomo, nei toksiško „šydo“.
Ką tai gali reikšti kosmoso ateičiai
LignoSat rodo, kad pažangios kosmoso technologijos nebūtinai turi būti paremtos tik sudėtingais lydiniais ar naujomis sintetinėmis medžiagomis. Kartais sprendimas slypi paprastesnėse, gerai žinomose medžiagose, panaudotose nauju būdu.
Jei mediniai palydovai pasiteisins ir didesniu mastu, jie gali tapti nauju standartu mažiems palydovams, sumažinti kosminės taršos riziką ir padėti išlaikyti Žemės orbitą švaresnę ateities misijoms.
