Matyti orchidėją be šaknų gali būti labai liūdna. Lapai atrodo silpni, stiebas suglebęs ir atrodo, kad nieko nebeįmanoma padaryti. Daugelis mėgėjų tokią orchidėją tiesiog išmeta ir nusiperka naują. Tačiau tai ne visada pabaiga. Už šio liūdno vaizdo gali slėptis antroji galimybė. Reikia tik suprasti, kaip iš tiesų gyvena šie augalai ir ko jiems reikia, kad atsigautų. Su tinkama priežiūra jie gali vėl išleisti naujus ūglius.
Taip aiškina María Ferrarotto, gamtos mokslų dėstytoja ir augalų specialistė, kuri savo socialiniuose tinkluose pasidalijo paprastu metodu, kaip prikelti gyvenimui orchidėją be šaknų. Pagrindas – dalykas, kuris iš tikrųjų yra labai paprastas.
Dažniausia klaida prižiūrint orchidėjas: „Tai ne žemėje augantys augalai“
Viena dažniausių klaidų – elgtis su orchidėjomis kaip su bet kuriuo kitu kambarinio augalo vazonėliu. Dauguma orchidėjų neauga paprastoje žemėje. Tai daugiausia epifitiniai augalai, tai yra, jie gyvena ant medžių ar kitų natūralių atramų. Tai reiškia, kad jų šaknims reikia oro. Jos nėra sukurtos būti nuolat įkastos į tankų, suslėgtą substratą.
Todėl įprastas universalus substratas tokiems įspūdingai žydintiems augalams netinka. Joms reikia tokių medžiagų kaip medžių žievė ir kitų komponentų, kurie leistų šaknims kvėpuoti. Visiškai normalu, kad dalis šaknų išlenda iš vazono. Tai nėra problema, o natūrali jų savybė.
Ferrarotto pabrėžia, kad nereikia keisti vazono vien dėl estetikos ar manyti, kad didesnis vazonas privers orchidėją geriau augti. Pati orchidėja parodo, kaip ji jaučiasi. Lapai, spalva ir šaknų būklė „kalba“ už ją.
Kartais, net ir būdama patyrusi stresą, orchidėja vis tiek gali augti: gali pasirodyti naujas keikis (šoninis ūglis) ar mažas lapelis. Tačiau kai sveikų šaknų beveik nebelieka arba jos visiškai sunyksta, metas imtis veiksmų.
Stiklainio metodas, galintis išgelbėti orchidėją be šaknų
Augalų ekspertė aiškiai sako: „kai orchidėja lieka be šaknų, dar ne viskas prarasta“. Viena veiksmingiausių priemonių – vadinamasis stiklainio metodas. Jis paremtas idėja sukurti drėgną mikroklimatą, kuris paskatintų augalą leisti naujas šaknis. Tam reikia atlikti kelis žingsnius:
| Elementas / etapas | Kam tai reikalinga (praktikoje) |
|---|---|
| Orchidėjos išvalymas ir negyvų šaknų pašalinimas | Pašalina puvinį ir infekcijų židinius, kad naujos šaknys galėtų augti sveikoje aplinkoje |
| Stiklinio indo ar vazos parinkimas | Permatomas indas praleidžia šviesą ir leidžia stebėti drėgmę bei šaknų ataugimą |
| Vandens įpylimas į indo dugną | Sukuria drėgmės šaltinį, iš kurio vanduo garuoja ir drėkina vidų |
| Orchidėjos padėtis indo atžvilgiu | Su šaknimis – tik galiukai liečia vandenį; be šaknų – bazė laikoma virš vandens, kad gautų drėgmės, bet nepermirktų |
| Indo pastatymas šviesioje, bet ne saulėtoje vietoje | Netiesioginė šviesa skatina atsigavimą, neperkaitinant ir nedeginant augalo |
| Nedidelio kiekio trąšų įdėjimas į vandenį | Sustiprina augimą ir padeda naujoms šaknims bei oro šaknims (jei yra) gauti maisto medžiagų |
Pirmiausia orchidėją reikia gerai nuvalyti ir pašalinti visas negyvas, supuvusias šaknis.
Tuomet prireiks stiklinio stiklainio ar vazos, kuri praleistų šviesą ir būtų tinkamo dydžio.
Į dugną įpilama vandens, bet čia yra labai svarbi detalė: negalima panardinti visos augalo pagrindo. Ferrarotto paaiškina, kad vandens gali liesti tik ilgiausių šaknų galiukai.
Jei šaknų visai nelikę, orchidėja padedama ant indo viršaus, tarsi remtųsi į jo kraštą. Tokiu atveju vandens lygis pakeliamas truputį aukščiau, kad drėgmė pasiektų augalo pagrindą, tačiau jis nebūtų pilnai apsemtas.
Svarbiausia – drėgmė. Dalį vandens indo viduje išgaruoja. Šis garavimas sukuria nuolat drėgną aplinką. Vandens molekulės per velameną (šaknų išorinį sluoksnį) patenka į naujas, kad ir labai mažas šakneles ir sudrėkina visą augalą.
Tikslas nėra paversti orchidėją vandens augalu, nes ji tokia nėra. Svarbu suteikti impulsą, kad ji sureaguotų ir vėl pradėtų formuoti šaknų sistemą.
Stiklainį reikia laikyti gerai apšviestoje, bet tiesioginės saulės nekaitinamoje vietoje. Šviesa padeda atsigavimo procesui. Be to, į vandenį galima įlašinti nedidelę dozę trąšų, kad būtų paskatintas augimas; jas galima užtepti ir ant oro šaknų, jei jų dar yra.
Kodėl orchidėjai būtina tvirtai stovėti, kad išleistų naujas šaknis
Be stiklainio metodo, María Ferrarotto siūlo ir kitą naudingą būdą, kai augalas neteko savo „inkaro“ – šaknų: vielos metodą. Specialistė idėją apibendrina aiškia fraze: „orchidėja, kuri juda, neįsišaknija“.
Kai augalas nestabilus, jis eikvoja energiją bandydamas išsilaikyti vertikaliai. Toks stresas trukdo formuotis naujoms šaknims. Todėl labai svarbu orchidėją gerai pritvirtinti.
Tam galima naudoti cinkuotą arba plastiku padengtą vielą ir tvirtai prispausti orchidėjos vainiką prie atramos arba prie vazono su nauju substratu. Augalas turi likti visiškai nejuda.
Kai orchidėja jaučiasi stabili, ji gali sutelkti energiją į tai, kas svarbiausia: išgyventi ir atsikurti. Pamažu ji pradeda leisti šaknis, kurios įsitvirtina augimo terpėje.
Šis metodas ypač naudingas tada, kai lapai vis dar standūs ir sveiki, bet šaknys prarastos dėl perlaistymo ar netinkamo substrato.
Kantrybė taip pat išgelbsti orchidėjas
Orchidėjos be šaknų atgaivinimas nėra kelių dienų reikalas. Tai lėtas procesas. Gali prireikti savaičių ar net mėnesių, kol pasimatys aiškesni rezultatai.
Per tą laiką labai svarbu stebėti. Žiūrėti, kaip kinta lapai. Tikrinti, ar nepasirodo mažų žalių galiukų – tai ženklas, kad auga naujos šaknys. Jei reikia, koreguoti drėgmę ir šviesą.
Pagrindinė pamoka – suprasti augalo prigimtį ir jo neversi dirbtinai. Nekeisti vazono be priežasties. Neperspausti laistymo iš baimės, kad jis išdžius.
Su tinkamu metodu ir trupučiu kantrybės ta orchidėja, kuri atrodė prarasta, gali atsigauti. Kaip primena María Ferrarotto, dažnai jai tereikia tinkamos aplinkos, kad parodytų savo atsparumą.
